Atminimo vakaras, skirtas Prezidentui K.Griniui atminti

Šiais metais Lietuvoje minimos Prezidento dr. Kazio Griniaus (1866–1950) 150-osios gimimo metinės. 2016 m. lapkričio 30 d. Zūbiškėse Prezidento atminimas paminėtas paskaita ,,Prezidentas dr. Kazys Grinius: laikmetis, asmenybė(s), darbai“, kurią skaitė Kaišiadorių muziejaus muziejininkas Vytautas Budvytis. Informacinė medžiaga buvo kruopščiai atrinkta, įdomi, vaizdingai pateikta skaidrėse.

Yra pasakyta: „Kazys Grinius- visa mūsų valstybės istorija“ (G.Ilgūnas)

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būdoje (Marijampolės apskritis) ūkininkų Vinco ir Onos Grinių šeimoje, buvo trečias vaikas iš vienuolikos. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1893 m. – Maskvos universiteto medicinos fakultetą. 1894 m. grįžęs į Lietuvą vertėsi laisvojo gydytojo praktika, aktyviai įsijungė į lietuvių tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimą, bendradarbiavo ,,Varpe“ (kurį laiką jį ir redagavo). 1895 m. rugpjūčio 18 d. susituokė su Joana Dominika Pavalkyte (1865–1918). Rengė dirvą Didžiojo Vilniaus seimo sušaukimui 1905 m., dalyvavo pirmųjų lietuviškų partijų kūrime (rašė jų programas), įsteigė kultūrinę- švietimo draugiją ,,Šviesa“, kuri Suvalkijoje 1908 m. jau turėjo 28 skyrius, vienijusius apie 1000 narių. 1914– 1919 m. su šeima gyveno Rusijoje. Čia išgyveno didelę gyvenimo tragediją, kuomet  Kislovodske į namus įsibrovę bolševikų plėšikai nušovė žmoną ir mirtinai sužeidė dukrą Gražiną.

1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo (priėmusio nuolatinę Konstituciją, įvedusio šalyje savą valiutą – litą, įsteigusio universitetą Kaune bei priėmusio Žemės reformos įstatymą) nariu. 1920– 1922 m. vadovavo IV Ministrų kabinetui. Buvo trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.). Per 1926 m. gruodžio 17 d. politinį perversmą (perversmininkams motyvuojant galima vidaus komunistų grėsme) iš prezidento pareigų buvo priverstas atsistatydinti. Tai buvo antikonstitucinis žingsnis ir tikras šalies demokratijos išbandymas, kurį K. Grinius jautriai išgyveno. Lietuvoje įsitvirtino tautininkų valdžia, o prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Nepaisant to, Lietuvos Respublika nenukrypo nuo socialinės ir kultūrinės pažangos kelio ir sėkmingai išsaugojo valstybingumą iki pat lemtingųjų 1940-ųjų.

Po perversmo dr. K. Grinius pasitraukė iš aktyvios politikos, bet liko aktyviu visuomenininku. Toliau dirbo Kauno miesto savivaldybėje, Medicinos ir sanitarijos skyriuje, padėjo pamatus sveikatos apsaugos sistemai. Vadovavo kelioms visuomenės sveikata besirūpinančioms draugijoms, nuo 1934 m. redagavo metraštį „Kova su džiova“, leido ir redagavo „Pieno Lašo“ draugijos kalendorius, metraščius, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. Nuo 1927 m. politiniame gyvenime aktyviau pasireiškė pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A. Smetonai. Iki 1936 m. buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje. Vokiečių okupacijos metais 1942 m. lapkritį kartu su J. Aleksa ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudymo ir Lietuvos kolonizavimo.

Artėjant Lietuvos sovietinei reokupacijai šeimos įkalbėtas 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. sausį atvyko į Čikagą (JAV), kur 1950 m. birželio 4 d. mirė. Buvo palaidotas Čikagos lietuvių kapinėse. Palaikai, išpildant paties Prezidento valią, 1994 m. parvežti į Lietuvą ir perlaidoti gimtinėje Modžgirėje, prie Selemos Būdos (Kazlų Rūdos sav.).

            „Apibendrindami Prezidento dr. Kazio Griniaus asmenybę ir veiklą, turime prisiminti jį kaip humanistą, demokratą, žmogų, kuris visą savo gyvenimą tvirtai laikėsi tautinių, valstybinių ir bendražmogiškų idealų“,- teigė pranešimo autorius Vytautas Budvytis.
Nijolė NARTAUTIENĖ

Palomenės kultūros centro Zūbiškių padalinio kultūrinių renginių koordinatorė

You may also like...

Comments are closed.