Išnykę Zūbiškių krašto vietovardžiai

Jolanta Naraškevičienė

 

 Išnykę Zūbiškių krašto vietovardžiai

          Jau tradicija tampa organizuoti Lietuvoje renginius, skirtus lietuvių kalbos dienoms paminėti. Kadangi šie metai – dar ir Lietuvos vietovardžių metai – Palomenės KC Zūbiškių padalinyje buvo pasirinkta renginio tema – „Išnykę Zūbiškių krašto vietovardžiai“. Kelių kart͠ų žmones – nuo anūkų iki brandaus amžiaus šių apylinkių gyventojų – vasario 21 d. į popietę lietuvių k. dienoms paminėti sukvietė kultūrinės veiklos koordinatorė ir organizatorė Nijolė Nartautienė.

      Demonstruojant vaizdingas, fotografijomis iliustruotas pateiktis apie Zūbiškių apylinkes, pastebėta, nemažai įdomių faktų apie šiuos kraštus.  Malonu buvo tai, kad rodant skaidres klausytojai aktyviai ir noriai įsitraukdavo į pokalbius, prisiminimus apie tai, kur paminėtos vietos yra. N. Nartautienė pasakojimą papildė vertinga istorine informacija iš labai įdomaus segtuvo „Zūbiškių apylinkių vietovės“, atlikto 1976 m. Šilonių aštuonmetės mokyklos mokytojų kolektyvo, vadovaujamo mokytojos Veronikos Rudienės. Remiantis ten esančia informacija, vieni klausytojai sužinojo, kiti prisiminė, kad Šilonių kaime kalnas prie Laukystos vadintas Diedo Stancija, kad Surveliuose buvęs Žebrės kalnas, Kaspariškės vadintos Desencinais (Dzesencinais), o Smaliarne– šio kaimo kalnas. Gečionių kaime minima, kad buvusi Morkucha– pieva, apaugusi viksvomis, Grebždė– raistas, pelkė, seniau buvęs ežeras, Prancūzija – ežeras, jau nykstantis užrašymo metais. Prie Butkūnų šalia Zūbiškių dar ir dabar viena vieta vadinama Trisdešimtė (-is)- pieva, pelkė ir griovys. Nykstančių vietų pavadinimais galėtų būti: Skerdima – tarp Rusių ir Butkūnų k. gilus griovys, kuriame karo metais slėpdavosi žmonės, Razmauna– didelė pieva netoli Šilonių mokyklos.

      Dažnai iš pasakojimų mums girdėtus pavadinimus savo prisiminimais popietėje galėjo papildyti iš šių vietų kilusi ir čia gyvenanti Alė Vaškevičienė. Rodos, taip paprastai, žmogaus atminties dėka nykstantys pavadinimai akimirksniu tampa gyvi, tikri, turtingi vaikystės vaizdais, kurie čia pat keliauja link anūkų ar jaunesniųjų kaimo gyventojų. 

      Popietei baigiantis, ant trispalvių lapelių renginio dalyviai užrašė vietovardžius, kurie yra brangiausi. Na, o pasivaišinę arbata ir lengvais užkandžiais daug kas suprato, kad istoriją gali kurti kiekvienas: mėgstantys fotografuoti gali įkelti internete nuotraukų su visada gimtais Neries pakrančių vaizdais, kaimų kraštovaizdžiais, miškingomis apylinkėmis…

     Besiskirstant N. Nartautienė perskaitė rašytojo A. Biliūno citatą: „Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias sniegas – aš <…> atsakyčiau – tėviškėje. Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi prisiminimai, aš ir vėl atsakyčiau – su tėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias“…

 

You may also like...

Comments are closed.