Naujienos

BALANDŽIO 1-OJI – MELAGIŲ DIENA (APRILIS)

Balandžio 1-oji — naujų darbų pradžios metas, pavasariškos nuotaikos, Saulės laimėjimo diena, liaudyje vadinama Apriliumi arba Melagių diena. Žmonių atmintyje išlikę papročiai rodo, kad Aprilis buvo labai sena agrarinė šventė, lydima žemės darbų pradžios apeigų, pilna juokų ir pokštų.

Balandį daugelyje pasaulio šalių žinomas paprotys apgaudinėti vieni kitus, meluoti, juokauti, pašiepti. Kai kurie antikinio pasaulio tyrinėtojai tvirtina, kad kovo ar balandžio dienomis buvo švenčiama taip vadinama Saturnarija – diena, skirta prisiminti ,,aukso amžiui“, kada visi žmonės buvo lygūs. Tą dieną vergai galėdavo pokštauti, išjuokti ir pašiepti savo ponus, nebijodami susilaukti bausmės.
Indijoje nuo pat senovės laikų kovo 31 dieną buvo švenčiama „uli“ šventė, kurios metu žmonės apgaudinėjo vienas kitą ir stengėsi priversti atlikti įvairius nereikalingus ir beprasmiškus darbus.
Daugelis tyrinėtojų teigia, jog balandžio pirmosios tradicijų pradžia susijusi su Prancūzijos karaliaus Karolio IX valdymo laikotarpiu. 1564 metais karaliaus pasiuntinys paskelbė, kad metų pradžia perkeliama iš balandžio pirmosios į sausio pirmąją. Kitais metais kaip protestą naujametinius sveikinimus prancūzai išsiuntė balandžio pirmąją.
L. Jucevičiaus ir kai kurių kitų Lietuvos praeities tyrinėtojų teigimu, balandžio 1-ąją Lietuvoje buvo švenčiami Naujieji metai. Balandis buvęs pirmasis metų mėnuo. Tai buvo siejama su Saulės judėjimu danguje, nes nuo šios datos, susilyginus dienos ir nakties ilgumui, pradėdavo ilgėti diena. Naujieji metai būdavo pažymimi įvairiomis apeigomis, karnavalais, pokštais ir pasilinksminimais. Liaudyje balandžio 1-oji buvo švenčiama kaip pirmoji pavasario darbų diena.
Balandžio 1-ąją reikia, kad kiekvienas ką nors apgautų, tikint, kad pasisekus pokštams, prasidedantys darbo metai bus sėkmingi. Dažniausiai siųsdavo atnešti negaunamo daikto: paukščio pieno, margo niekučio, šaltos ugnies. Samdinei merginai šeimininkė liepia nueiti pas kaimynę ir parnešti gaištuvėlį. Kaimynai iš tokios skolintojos skaniai pasijuokia, nes šiuose kraštuose gaištuvėliu vadina neseniai gimusius kūdikius. Siunčia paskolinti skiemenų (žiočių) arba rukučių – vilnos gniužulėlių, kurie susivelia avint vilnones kojines.
Ypač šią juoko dieną mėgsta vaikai ir jaunimas. Visų pokštų tikslas – sukelti juoką, tariamai galintį pažadinti gamtos atbudimą. Manoma, kad. juokavimai ir linksmybės susiję su šio pavasario mėnesio orų nepastovumu: čia saulė, šviečia ir šildo lyg birželio mėnesį, čia šalta ir sninga, lyg vasaris tebūtų įpusėjęs. Žmonės linksminasi ir juokauja žinodami, kad vis tiek šiluma ir šviesa laimi.
Dar XX a. viduryje kaimynai tą balandžio dieną lankėsi vieni pas kitus, žiūrėjo, ar pasiruošę sėjai. Apsileidėlius ir tinginius išjuokdavo. Vyrai apžiūrėdavo, ar tvarkingai laikomi darbo įrankiai, ar laikomasi ūkyje tvarkos. Radę ne vietoje žagrę ar akėčias, užkeldavo ant stogo, noragus nunešdavo į mišką, ratus įstumdavo į tvenkinį.
Žinomas Lietuvoje paprotys nuo balandžio 1-osios iki Sekminių lošti ievos ar kito medžio šakelėmis ar lapais. Susitarusieji būtinai turėjo visą laiką su savimi nešiotis žalią šakelę ar lapą. Paklausus „žalio“, turi parodyti. Jeigu neturi, pagal susitarimą reikėjo ką nors padovanoti.
P. Zalanskas knygoje „Čiulba ulba sakalas“ sako, kad balandžio pirmąją negalima niekam skolinti nei ugnies, nei degtukų ar žarijų. Jeigu neiškentęs prašymų ir maldavimų paskolinsi kaimynui ugnies, tai tos šeimininkės, kuri davė ugnį, tais metais gyvuliai bus bergždi, nesilakstys.

(Iš Lietuvių kalendorinės šventės)