Naujienos

BLOVIEŠČIAI. GANDRINĖS

Kovo 25-oji – labai reikšminga mūsų tradicinio kalendoriaus data. Tai gandro, šio mielo žmogaus įnamio, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinės! Mūsų protėviai manė, kad šią dieną iš šiltųjų kraštų parskrenda gandras ir „parneša ant uodegos kielę“, kuri „baigia išspardyti ledus ir ateina pavasaris“, todėl kielė dar vadinama „ledspira“. Baltasis gandras Lietuvoje – nepaprastas paukštis. Prieš daugiau kaip 2000 metų įsikūręs prie mūsų namų, jis iki šiol liko ištikimas kaimynas. Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ar tarmėse vadinami įvairiai: starkas, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis.


Nuo seno lietuviai gandrą labai gerbė. Buvo tikima, kad jis įsikuria pas gerus žmones ir atneša laimę sodybos, kurioje peri, šeimininkams. Manyta, kad gandras gali nulemti laimingą santuoką. Atnešti naujagimį, apsaugoti nuo perkūnijos. Dar tikėta, kad gandras galįs žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.
O kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas…
Iš gandrų šeimos elgsenos vėliau žmonės spėdavo metų sėkmę: jei išmestų iš lizdo kiaušinį – laukia nederlius, sunkmetis. Per šienapjūtės darbų įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras – lis ar giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako: jeigu gandras murzinas – prieš lietų, jeigu baltumu šviečia – prieš giedrą. Jei paukštis į lizdą neša šiaudus ar velėnas – tikrai bus lietaus, o jei žabus – bus giedra. O jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieną lietus supūdys. Jeigu pradėjus lyti, gandras vis dar purvinas – lis ilgai. Tada kaip toje vaikiškoje dainelėje: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę“.
Dar tikėdavo, kad geriau gandrą pamatyti dešinėje pusėje, „tiesia akimi“ – sėkmingų metų ženklas. Merginos apsidžiaugdavo, iš karto porą gandrų pamačiusios – šiais metais išskris iš gimtųjų namų. O pamačius tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar „tupės“ pas tėvelį…
Jei parskridusį gandrą pamatydavo vaikai, mikliai kulvirsčia – „šakardu“ persiversdavo ir nepiktai paerzindavo šį namų draugą: „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė“. Dar ir taip: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. Vienas iš kito vaikai pasišaipydavo, kai nepavykdavo greitakalbe sklandžiai pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“.
Anot Liudviko Adomo Jucevičiaus, Žemaitijos valstiečiai šią dieną ruošdavo vaišes, kurių metu buvo gaminami specialūs valgiai – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai (krekenom įdaryti pyragėliai). Rytų Aukštaitijoje taip pat ruoštas specialus maistas – iš įvairių javų miltų keptos bandelės, vadintos kaukorais, kratiniu ir pan. Švenčionių apylinkėje bandelės vadintos baciono pyragu. Tai buvo apeiginis maistas, gamintas norint padidinti javų derlingumą. Per Gandrines vaikai rasdavo bandelių padėtų ant tvoros stulpo, pakabintų ant medžių. Buvo sakoma, kad tai sugrįžusio gandro „lauktuvės“, „dovanos“.
Po Lietuvos krikšto gamtos šventė buvo sutapdinta su Viešpaties apreiškimu Švč. Mergelei Marijai (kai arkangelas Gabrielius apreiškė Marijai žinią, jog ji taps Išganytojo Jėzaus Kristaus motina). Kaime sakydavo – Blovieščiai. Žodis reiškia „gerąją žinią“, jis slaviškos kilmės, mat pirmieji kunigai mūsų krašte buvo atvykėliai iš Lenkijos.

(Naturephoto, shutterstock, scanpix nuotraukos)