Naujienos

Gegužės 13-oji – Meilės diena, deivės Mildos šventė

Kai dauguma vasario 14-ąją švenčia meilės dieną, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, o lietuviai – Mildą. Gerbiant savos tautos saugotas, puoselėtas ir tausotas šventes, neverta pamiršti gražių tradicijų. Meilės šventę reikėtų švęsti patį gražiausią, senoviškai Gegužiniu, Sėtiniu, Žiedžium ir Mildiniu vadintą gegužės mėnesį.
Legendos pasakoja, kad už gražiausius tautiečių jausmus ir giminės tęstinumą atsakinga Milda skriedavo aplink pasaulį oro vežimu, traukiamu baltų kaip sniegas balandžių. Tad ar bereikia klausti, kodėl net iki šių dienų proginiuose vestuvių atvirukuose, kaip ilgos laimės ir meilės simbolis, šalia dviejų vestuvinių žiedų tupi snapeliais susilietę balti balandžiai.
Mildos vardas pirmą kartą paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur šiuo metu ieškoti deivės vardu pavadintos upės, nėra aišku. Žinoma tik tai, kad Varėnos krašte tekantis upeliukas Mildupis galbūt ir yra garsioji priešų minima upė, kurios pakrantėmis, pasak legendų, mėgusi vaikščioti pati deivė Milda.
Kad visa tai, kuo tikėjo senoji lietuvių tauta, yra ne pramanas, byloja 1840 metais Gedimino kalno požemyje rasta 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė. Rašytiniuose savo darbuose istorikė Pranė Dundulienė sako, kad ši moters skulptūrėlė vaizduoja būtent meilės deivę Mildą. Panaši statula buvo rasta ir 1782 m. užmūryto namo sienoje Kaune. Tąkart surasta nuoga moteris su puokšte gėlių rankoje. Tai, jog abi statulėlės rastos šiame mieste, verčia istorikus manyti dvi deivės šventyklas stovėjus Kaune – Aleksote (anuomet Svibirgale) ir Nemuno bei Neries santakoje. Garbinama deivė Milda buvo ir ant dabartinio Trijų kryžių kalno Vilniuje pastatytoje šventykloje.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Mildos vardas kildinamas iš žodžio “milti” – mylėti. Milda įkūnija moters dieviškumą, jos svarbą. Mildos šventėse mergelė papuošiama trimis vainikais, pagarbinama giesmėmis ir aukomis, juk moteris – visa ko pradas, jai skirta pratęsti gyvybę.
Mildos vardadienis kalendoriuje įrašytas dukart: gegužės 13-ąją ir birželio 7-ąją. Pagal kaimiškąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikėdavę padaryti slapčiomis, kad spėliotų, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti. Vaišės buvo kuklios, tačiau linksmybių netrūko – muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.
Mildos šventėje būdavo žaidžiami žaidimai, kuriais jaunimas ieškodavęs antrosios pusės. Viename jų prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: “Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!” Būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena. Tikėta, jei nulauši medžio, kuriame kukavo gegutė, šaką ir ja užkabinsi patinkančio žmogaus drabužius, gali jį priversti įsimylėti.

________________________________________
Mildos kasos, kaip naktis tamsioji,
Šilko sūkuriais pečius jos dengia.
Skruostai, kaip išaušusi padangė.
Akys ramios, gilios, begalinės.
Krūtys lyg sukilę marių bangos.
Ji grakšti, kaip žydžianti lelija.
Jos kalba – nakties giesmė sparnuota.
Apsigaubus ji žvaigždyno šydu
Nudažytu spinduliais aušrinės.
(Petras Vaičiūnas. Milda, meilės deivė. Mytologijos pasaka. – Tilžė, 1920, p. 1–65.)

(pagal epaveldas.lt; lndm.lt; litlogos.eu; alkas.lt; diena.lt; bernardinai.lt)