Naujienos

KOVO 19-OJI – PEMPĖS (DAR KNYVĖS) DIENA IR ŠV. JUOZAPO DIENA

Kovo 19-ąją minima Pempės diena (Pempinės), nes tikima, kad būtent šią dieną parkeliauja pempės. Pempės parlekia vasario-kovo mėnesiais. Toli aidi linksmas jų balsas: „Kivi kit, kivit kivit“, kuris mūsų ausiai visuomet tik „Gyvi, gyvi“. Tai vienas populiariausių mūsų krašto paukščių, kurį lietuvis mini geruoju, nes jis jokios žalos nedaro, o pasirodęs visus tik džiugina.
Pempės diena, dar vadinama Knyvės diena – gilias tradicijas lietuvių kultūroje turinti pavasario šventė, tarsi atgarsis kitados gražiai švęstos merginų dienos. Sniegas paprastai jau būna taip pratirpęs, kad iš įmintos pėdos gali ir jautis atsigerti. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti savo gėlių darželius, supurendavo žemę, sėdavo daržovių rasodą, vasarines gėlės. Smulkūs gyvuliai vis dažniau būdavo išvaromi pasiganyti. Sakydavo, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Pempės dieną spėdavo apie laukiamus metus: jeigu tądien oras geras, metai bus palankūs karvėms ir jaučiams. Nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.
Protėviai tikėdavo, kad parskridus pempėms, prasidės atšilimas. Taigi pempė – atbundančios gamtos, atšilimo simbolis. Pempės žmonių mėgstamos ir dėl jų budrumo: vasaros naktigonėse, jei paryčiais prie arklių sėlindavo vilkas ar arkliavagis, jos pradėdavo skardžiai rėkauti ir taip perspėdavo apie pavojų.
Pempės vieningos ir narsios – varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Duobutę lizdui daro patinėlis besisukiodamas krūtine, o patelė užbaigia jo pradėtą darbą. Pempių kiaušiniai lizde visada guli smaigaliu į viršų, todėl, jiems pakeitus padėtį, pempė supranta, kad juos kažkas lietė.
Pempė dažnai minima ir lietuviškose patarlėse:
• Gena kaip pempė nuo savo lizdo.
• Liesa kaip pempė per šventą Juozapą.
• Margas kaip pempės kiaušinis.
• Klykia kaip pempė ant dirvono.
• Pievos – tik pempėms vaikus penėti (atseit, skurdžios).

Atėjus krikščionybei, su šia švente tapatinamos Šv. Juozapo varduvės, liaudiškoje lietuvių tradicijoje vadinamos tiesiog Juozinėmis, Juozapinėmis. Kai kuriose Lietuvos parapijose vyksta Šv. Juozapo atlaidai, organizuojamos Juozinių mugės, sveikinami Juozapo, Juozo, Juzefos vardus turintys žmonės.

Šv. Juozapas – Mergelės Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas – vienas svarbiausių bažnyčios šventųjų. Šventajame Rašte apie jo asmenį kalbama nedaug, tik tai, kad jis kilęs iš karališkosios Dovydo giminės ir kad vertėsi staliaus amatu. Ilgai Bažnyčios istorijoje jam buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nuo XII–XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX paskelbia jį visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d.

 

(nuotraukos iš M. Čepulio, V. Logmino, efoto)