Šv. Andriejaus diena – tai pirmoji žiemos šventė, kuri dažnai sutampa su Advento (lot. adventus – artėjimas, atėjimas) pradžia ir žymi naujus liturginius metus. Šv. Andriejaus dieną pradėsime susikaupimo ir apmąstymų metą, kuomet, grožėdamiesi bažnyčiose įrengtomis prakartėlėmis, lauksime Išganytojo atėjimo slėpinio. Adventinis, rimties ir susikaupimo, laikotarpis tęsis keturias savaites ir pasibaigs gruodžio 25 d. – Šventomis Kalėdomis.
Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais.
*****************
Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Senoliai šią dieną vadindavo Saulės grįžtuvių laukimo pradžios diena, nes tai pats trumpiausias metų laikas. Diena, nors po truputį, bet vis dar trumpėja ir didžiąją paros dalį viešpatauja tamsa. Tikėta, kad tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, visaip bandančios pakenkti žmonėms, žiemkenčių pasėliams ir gyvuliams. Ši diena buvo laikoma ypatinga, pranašiška, todėl gausi papročių, burtų ir spėjimų.
Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Ir dabar yra išlikęs paprotys šią dieną pamerkti vyšnios šakelių: jei šakelė iki šv. Kalėdų pražys, vadinasi kitąmet ištekėsi.
Pagal šios dienos orus spėta apie kitų metų derlių: gausu sniego – išaugs geras vasarojus, ypač užderės pupos, vikiai, žirniai; jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta ir su perkūnijomis; jeigu drėgna – gražiai žydės rugiai ir bus pilni aruodai grūdų.
Daug reikšmės buvo skiriama šv. Andriejaus nakties sapnams. Tačiau, kad norimą dalyką susapnuotum, reikėjo tinkamai pasirengti. Pavyzdžiui, ištisą dieną išpasninkavusi mergina, prieš atsiguldama, suvalgo iškart 1-3 nemirkytas silkes ar gerai užsūdytos, dar su apyniais sumaišytos avižinių miltų tešlos bandelę (kai kur 9 dienas keptą!), paskui atsigula prie slenksčio, sukalbėjusi 9 poterius ir rožančių. Tada būtinai susapnuos, kad mylimas vaikinas atneša vandens atsigerti. Už to ir ištekėsianti.
Nemaža būrimų siejama su aguonomis ir kanapėmis. Pavyzdžiui, Šv. Andriejaus naktį, prieš eidama miegoti, mergina atgalia ranka (būrimui tai būtina sąlyga!) aplink savo lovą pabarsto kanapių kalbėdama: „Šventas Andriejau, kanapes sėju. Kas nori mane imti, tegu ateina kanapių rauti“. Įdomu tai, kad buriant daugiausia naudotos kanapės. Kanapė – tai vyriškas augalas, priešingai linams – moteriškam. Linus rovė tik moterys, o kanapes – vyrai.
Būrimams, kadangi jie susiję su rizika (laimė ar mirtis), viena iš sąlygų – būti vienam, su niekuo nesikalbėti, neišsigąsti. Keleto asmenų grupinis būrimas jau rodo jo pramoginį pobūdį.
(pagal lietuvių šventinis kalendorius;
vydija.lt; day.lt; vle.lt; llbm.lt)