Naujienos

LIEPOS 15-OJI – ŽALGIRIO MŪŠIO DIENA

Liepos 15-oji yra išskirtinė Lietuvai savąja istorine atmintimi. 1410 m. liepos 15 d. įvykęs vienas didžiausių ir svarbiausių viduramžių mūšių Europoje – Žalgirio mūšis. Jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pajėgos – vadovaujamos Vytauto ir Jogailos – sutriuškino Teutonų (Vokiečių arba Kryžiuočių) ordiną. Mūšis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (dab. Griunvaldas), Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje).
Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün ‘žalias’ + vok. Wald ‘miškas, giria’), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).
Įvairių šaltinių vertinimu, mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.
Žalgirio pergalė įrodė ne tik karinį, bet ir politinį Vytauto talentą, pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų (1414 ir 1422 m.) karų, kad Žemaitija galutinai būtų pripažinta Lietuvai, tačiau Žalgirio mūšyje Ordino hegemonija buvo sudaužyta. Ordinas jau nebekėlė egzistencinės grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai. Įėjęs į istoriją kaip vienas didžiausių mūšių Viduramžiais, jau amžininkų pramintas ,,didžiuoju“, Žalgirio mūšis giliai įsirėžė į tautų istorinę sąmonę.
Remiantis istoriko prof. Zigmanto Kiaupos tyrimu apie mūšyje dalyvavusį Kauno pulką, galima pagrįstai teigti, kad Žalgirio kautynėse dalyvavo ir kariai iš dabartinio Kaišiadorių rajono Rumšiškių, Darsūniškio, Žiežmarių apylinkių.
(http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%BDalgirio_m%C5%AB%C5%A1is)

************************
Šis mūšis – didžiausios XV amžiaus kautynės, o ir apskritai tai buvo vienas įspūdingiausių viduramžių riterių kariuomenių mūšių. Istoriografiniai šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiose kautynėse dalyvavo apie 50 tūkst. karių. Sąjungininkus rėmė totorių tūkstantinė, čekų ir moldavų samdiniai; kryžiuočių pusėje kovėsi riteriai iš Vakarų Europos šalių.
Ką galėjo geležiniam Vakarų Europos kumščiui priešpastatyti lietuviai? Žinoma, karštą tėvynės meilę, laisvės troškimą! Taip pat ir valdovo Vytauto Didžiojo išmintingą diplomatiją viso karo metu, jo karvedžio talentą, ryškiai atsiskleidusį įgyvendinant mūšio taktinį planą. Dar ir tai, kad lietuvių lengvoji kavalerija buvo labai manevringa, jojo puikiaisiais žemaitukais, o mūsų kalviai gebėjo nukalti damaskinio plieno kalavijus ir ietigalius, prakertančius priešų šarvus. Nuo 1226-ųjų – tiek metų kryžiuočiai siaubė baltiškąsias žemes. Jų antpuoliai alino Lietuvą, stabdė krašto kultūrinę bei ekonominę raidą, labai ribojo santykius su kitomis šalimis. Išgriautos pilys, sunaikinti kaimai, išdeginti pasėliai, išžudyti gyventojai…
Tąkart tiesioginė karinio konflikto priežastis buvo Ordino ir Lenkijos ginčijama Dobrynės žemė, taip pat Žemaitijos priklausomybės Lietuvai klausimas.
Įnirtingose kautynėse Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama sąjungininkų kariuomenė pasiekė puikią pergalę – žuvo kone visa Kryžiuočių ordino aukščiausioji vadovybė: didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Friedrichas Valenrodas, didysis komtūras Kunas Lichtenšteinas, kiti svarbūs pareigūnai, trečdalis Ordino riterių. Bet mūšis laimėtas brangia kaina – didžiuliai buvo ir sąjungininkų, ypač lietuvių, nuostoliai. Kas trečias karys negrįžo namolei… Todėl liaudies sutartinėje tokie graudūs žodžiai:
„Ne taip gaila man pilelės, kaip man gaila karelių.
Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių…“
Žalgirio laukuose iš esmės buvo laimėta kova dėl tautos išlikimo ir valstybės ateities. Po šio mūšio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įtvirtino teritorinį vientisumą, o sustiprėjęs Vytauto politinis autoritetas atvėrė kelius į Europos politikos ir diplomatijos forumus.
Minint pergalės 500-ąją sukaktį, Krokuvoje buvo pastatytas įspūdingas Žalgirio paminklas. Jo autorius – vilniškis architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis, skulptūrų kūrimui pasitelkęs ir dar vienas vilnietį – Boleslovą Balzukevičių.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę 1933 m. liepos 15 d. lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas mažu lėktuviuku „Lituanica“ pakilo virš neramaus Atlanto, kad pasaulis vėl išgirstų Lietuvos, didvyrių žemės vardą… Jų žygį savaip pratęsė po metų, nuo birželio 25-sios iki liepos 29-sios dienos, skrydis aplink Europą ANBO-IV karinės žvalgybos lėktuvų eskadrile, stebindamas aviacijos specialistus konstruktoriaus Algirdo Gustaičio gebėjimais ir nedidelėje valstybėje kurti tobulus lėktuvus.
Sovietmečiu Žalgiris buvo įvardytas „giminiškų slavų ir baltų tautų“ pergale; gudriai sumanyta tuo pakeisti ankstesnį Vytauto Didžiojo kultą, kuris buvo tampriai susijęs su nepriklausomybės idėja ir priminė vakarietiškai krikščionišką Lietuvos praeitį. Tačiau tuometinės politikos pastangos panaudoti Žalgirį kaip antivokiškos ir antivakarietiškos ideologijos priemonę sužlugo. Net Žalgirio komandos pergalės krepšinio aikštelėje stiprino tautinę savivoką, liudijo teisę į savąją istoriją.
Po Nepriklausomybės atgavimo itin plataus atgarsio susilaukė švedų istoriko Sveno Ekdahlio mokslinis atradimas – Berlyno archyve išsaugotas kryžiuočio laiškas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės manevrą Žalgirio mūšyje. O minint 600 metų mūšio sukaktį totorių bendruomenė Raižiuose pastatė paminklą Vytautui Didžiajam.
Žalgirio mūšio suvokimas pamažu tampa tuo, kuo istorijoje ir buvo – bendra lenkų, lietuvių ir rusėnų pergale. Jo minėjimas prasmingas tiek tautinės, tiek ir europinės tapatybės stiprinimui.

(pagal kaisiadoriumuziejus.lt; lrt.lt;
mokovas.wordpress.com)

Leave a Reply