Sekminės yra švenčiamos krikščioniškoje ir pagonių tradicijoje.
Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė. Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje. Yra laikoma, jog iki tol Šventoji Dvasia buvo tik ant atskirų Dievo pateptųjų žmonių, pvz., pranašų, karalių. Nuo Sekminių dienos, Šventoji Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame. Šventoji Dvasia vaizduojama kaip baltas balandis.

Lietuvos (kaip ir kitų krikščioniškų kraštų) bažnyčiose ji buvo ir yra pažymima iškilmingomis pamaldomis. Sekminių data kilnojama pagal Šv. Velykų datą. Jos pradedamos švęsti septintąjį sekmadienį po Šv. Velykų (tarp gegužės 10 ir birželio 13 d.) ir švenčiamos kelias dienas.
Baltų tikėjime – (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.
Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „ elžtuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautienę.
________________________________________
Kaip oficiali šventė ir nedarbo diena, Sekminės reglamentuotos tarpukario Lietuvoje (1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme šventinėmis laikytos dvi Sekminių dienos, 1930 m. kaip šventinė diena palikta tik viena – pirmoji Sekminių diena).
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu daug kur vykdavo Sekminių atlaidai, kuriuos lydėdavo Sekminių mugės (kermošiai). Lenkijai priklausiusiame Vilniuje Sekminės buvo viena populiariausių švenčių: Sekminių išvakarėse būriai maldininkų rinkdavosi Vilniuje, o ryte didžiulė procesija eidavo nuo Aušros vartų į Vilniaus Kalvarijas pasimelsti prie Kryžiaus kelio stočių. Vilniuje XX amžiaus pradžioje Sekminių proga įvairios draugijos rengdavo specialius vakarus: jų metu buvo vaidinamos dramos, dainuodavo chorai, vykdavo koncertai.
Kaimuose, o ir miestuose, per Sekmines žmonės berželiais puošė namus, kiemus, kaišė laukus. Iškaišydavo pirkios palubes, pastatydavo prie durų iš abiejų jų pusių, kad šeimininkai vienas kito klausytų. Buvo tikima, kad per Sekmines surištos berželių vantos išvaro iš žmogaus visas ligas. Berželiams buvo priskiriama stipri vegetacinė jėga, tikint, kad jų gyvybingumas gali persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Šiomis dienomis berželiais dažniausiai kaišomas tik namo vidus arba jų pamerkiama į vazą.
Sekminės dažnai vadintos piemenų švente. Piemenys gyvulius išpuošdavo iš berželių šakų, kitų žalumynų, gėlių nupintais vainikais. Tikėta, kad apvainikuotos karvės duosiančios daugiau pieno, todėl piemenėliai buvo apdovanojami. Iš susirinktų produktų, daugiausia kiaušinių, jie surengdavo sau vaišes – kepdavo kiaušinienę. Sekminių dieną samdyti piemenys paprastai ganydavo trumpiau, jiems leisdavo aplankyti savo tėvus, o karves tuomet ganydavo šeimininkų vaikai arba patys šeimininkai.
Antrąją Sekminių dieną buvo įprasta apeiti javų laukus, „aplankyti“ rugius. Ypač Aukštaitijoje, buvo paplitęs parugės paprotys: žmonės vaišindavosi lauke, netoli pasėlių, gerdavo sambarinį (sudėtinį) alų. Kai kuriose Lietuvos vietovėse kaip šventinis patiekalas Sekminėms buvo kepama kiaušinienė, kaip ir per Velykas ar Jurgines – marginami kiaušiniai.
Per Sekmines buvo itin populiarūs jaunimo pasilinksminimai. Po vaišių jaunimas dainuodavo, šokdavo, kitaip linksmindavosi, kartais vaidindavo vestuves. Tarpukariu, būtent per Sekmines, būdavo organizuojamos pirmosios metinės jaunimo gegužinės (šokių vakarai). Kai kuriose Lietuvos vietovėse užfiksuota ir apeiginio supimosi bei laistymosi vandeniu tradicija, turėjusi užtikrinti geresnį būsimą derlių bei sveikatą. Tikėta, kad nuo Sekminių jau tikrai galima maudytis atviruose vandens telkiniuose.
Trečiąją, kai kur ketvirtąją Sekminių dieną, vadinamą Ledų diena, kaip ir po Velykų, vengta triukšmingų darbų, kad ledai pasėlių neišmuštų, melstasi prašant apsaugoti nuo nepageidaujamų atmosferos reiškinių.
Sovietiniais metais Sekmines, kaip ir kitas krikščioniškas šventes, norėta ištrinti iš žmonių atminties. Kadangi tradicinėje lietuvių kultūroje jos buvo labai mėgstamos, todėl mėginta pakeisti šventės prasmę. Sekminės populiarintos kaip pasaulietinė gyvulininkystės ir piemenėlių šventė.

(ktkc.lt; bernardinai.lt; lt.wikipedia.org;
llbm.lt; kaunosamarieciai.lt)