Naujienos

ŠV. STANISLOVO DIENA (CIBULINIS)

Mūsų liaudiškųjų tradicijų kalendoriaus populiariausi vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje bei su jais susijusių darbų pradžią ar pabaigą. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos – pradėti naujus. Antraip žemdirbio triūsas perniek – ruduo nelauks. O dar ir į mėnulio fazę reiktų atsižvelgti…
Gegužės 8-ąją pagal bažnytinį kalendorių pagerbiamas Šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs XI amžiuje. Tai dangiškasis mūsų kaimynės Lenkijos globėjas; jo gyvenimą ir ganytojiškus darbus yra aprašęs XV a. istorikas Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Šventojo Stanislovo statula puošia Vilniaus arkikatedros frontoną, o vardas – vienas populiariausių Lietuvoje. Viena iš legendų apie Šv. Stanislovą mini jį mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės antroji savaitė – pats laikas žirnių sėjai: žemė pakankamai būna įšilusi, sliekai ją urbia. Kartu daržuose būdavo sodinami svogūnai, todėl kaime ir sakoma, kad Stanislovo vardadienis – „cibulinis”.
Šios daržovės – vitaminų aruodas; vasarą – laiškai, žiemą – galvučių pynės. Svogūnų sodinimo tradicinės taisyklės ganėtinai sudėtingos. Svarbu, kad jie beaugdami nevirstų žyduoliais. Kaime pasakys: negalima imtis šio darbo, kai danguje matosi abu šviesuliai: saulei nenusileidus, jau pateka mėnulis. Jo atmaina turėtų būti dylanti, taigi po savaitės, nes dabar – pilnatis. Toliau – magiškos slaptys – sakoma, svogūnai nebus žyduoliai, perpylus juos pro dervuotą rato stebulę. Pasodinus lysvę, jos gale patartina įsmeigti kokią nudėvėtą šluotą, tuomet labai gerai augs laiškai. Arba nupjaustytus galus ir lukštus reiktų išpilti ant viešo kelio, kad visi per juos važinėtų. Paslapčiomis tai padarius, sako, labai gerai uždera. Į daržą šeimininkė turėtų išeiti su gera nuotaika, antraip svogūnai užaugs „pikti”. Svogūnų sodinimo metas – slyvoms žydint, bet prieš ievas ir šermukšnius.
Ši naudinga daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi iš pietų, o ir pats žodis – totoriškos kilmės. Todėl patarlėse ir priežodžiuose svogūnas nėra dažnas, gal tik palinkint: „Kad tau Dievas duot sveikatą gražią ir svogūnų ežią”.
Bitininkai mano, kad Šv. Stanislovo dienos orai parodo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. Gegužės mėnesį suneštas medus vadinamas „mojavu“, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Tikėtina, kad senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė.
________________________________________
Šv. Stanislovas Kostka (1550-1568) gimė lenkų didikų šeimoje. Kai Stanislovui sukako 14 metų, jis pradėjo lankyti Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją. 1565 m. gruodį Stanislovas stipriai susirgo ir prašė jam pakviesti kunigą, tačiau kunigo jam nepakvietė. Stanislovas daug meldėsi. Tuomet jam pasirodė Šv. Barbora ir Švč. mergelė M

arija su Kūdikėliu ant rankų. Stanislovas pasveiko. Tačiau būdamas 18-os vėl susirgo ir mirė per Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Kanonizuotas 1726 m. 1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus bei beviltiškus ligonius.  Ikonografijoje vaizduojamas kaip jėzuitų novicas, klūpantis prieš Švč. Sakramentą; priimantis komuniją, laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų. Tačiau pagrindinis jo atributas – skaistybės simbolis lelija.
Dar vienas Šv. Stanislovas buvo Krokuvos vyskupas, turėjęs galių gydyti žmones, prikelianti juos iš mirusiųjų.
Ta proga norisi prisiminti ir Tėvą Stanislovą: Algirdas Mykolas Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas OFM Cap., 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškis – 2005 m. birželio 23 d. Kaunas) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjas, viena žymiausių Kėdainių rajono asmenybių.

(pagal L. Klimka; day.lt;
bernardinai.lt)