Šv. Velykos – didžiausia krikščionių šventė Jėzaus prisikėlimui iš numirusiųjų atminti. Drauge tai – viena pačių populiariausių, mėgstamiausių lietuvių metų švenčių. Lietuvių šv. Velykoms būdingi persipynę įvairių laikotarpių papročiai – tiek krikščioniški, tiek ikikrikščioniški, susiję su svarbiausių pavasario ūkio darbų pradžia. Šv. Velykų data nepastovi. Jos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio ir mėnulio pilnaties (tarp kovo 22 ir balandžio 25 d.), tradiciškai keletą dienų.
Lietuvių kalbos žodžio „Velykos“ etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra „didžioji diena / naktis“: Великдень (ukr.), Вялікдзень (baltarus.), Wielkanoc (lenk.) ir kt.
Žmonės, nedalyvavę Velyknakčio apeigose bažnyčiose, Kristaus prisikėlimą pamini sekmadienio ryte dalyvaudami Prisikėlimo pamaldose. Šv. Velykų rytą žmonės nešdavosi į bažnyčią šventiniams pusryčiams paruoštus valgius pašventinti: margučių, druskos, duonos, pyrago, mėsos, sviesto, sūrio. Pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas. Ir šiandien Lietuvos bažnyčiose šventinamas maistas, bet dabar žmonės dažniausiai atsineša tik margučių.
Išėję iš bažnyčios, žmonės sveikindavo vieni kitus su Kristaus prisikėlimu, tačiau ilgai bažnyčios šventoriuje stengdavosi neužsibūti – visi skubėdavo namo. Buvo manoma: jei Šv. Velykų rytą būsi apsnūdęs, toks būsi ir visus metus, o jei greit iš bažnyčios grįši namo – būsi spartus atlikdamas visus darbus.
Pirmąją Šv.Velykų dieną buvo įprasta švęsti namuose, į svečius neinama. Grįžus iš bažnyčios buvo valgomi vadinamieji atsigavėjimo pusryčiai. Velykinį stalą šeimininkė stengdavosi paruošti kiek galima gausesnį, patiekti tokių patiekalų, kurių įprastai kasdieną nevalgydavo. Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas tradiciniais valgiais: kiaušiniais, kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Jei tikro avinėlio šeimyna neturėdavo, tai stengdavosi jį padaryti iš sviesto arba cukraus ir įstatydavo į indą, priželdintą avižų daigų. Stalą dažnai puošdavo žalumynų girliandos, Valgių būdavo labai gausu. Šventinis valgymas buvo pradedamas nuo kiaušinio.
Šv. Velykų dieną vaikai, paaugliai ir jaunimas supdavosi išvakarėse įrengtose sūpuoklėse. Jaunimas burdavosi prie vienų, o paaugliai, vaikai – prie kitų sūpuoklių. Tikėta, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni užaugs linai. Supantis buvo dainuojamos sūpuoklinės dainos. Su magiškomis būsimo derliaus skatinimo apeigomis siejosi ir velykinis laistimosi vandeniu paprotys. Neretai šlakstydavosi Didįjį šeštadienį pašventintu vandeniu.
Antroji ir trečioji Šv. Velykų dienos buvo laikomos linksmybių ir svečiavimosi dienomis. Einant į svečius buvo įprasta neštis margučių – dažniausiai du. Dovanoti nešdavo gražiausiai numargintus kiaušinius. Krikšto tėvai būtinai turėjo dovanoti margučių krikšto vaikams. XX amžiaus II pusėje buvo priimta gražiausius, ypač dovanotus, margučius pasilikti prisiminimui, laikyti kaip interjero puošmeną.
Vaikai eidavo kiaušiniauti, arba velykauti. Pirmiausia aplankydavo krikštatėvius ir gimines. Krikštatėviai dovanodavo 3–4 kiaušinius, kartais ir nedidelę dovanėlę. Kartais kiaušiniautojai įėję į namus sako oracijas:
Aš mažas vaikelis, Lelijos šakelę
Panos Marijos tarnelis Velykų rytą
Ėjau, ėjau keliu, Lelija pražydo
Nulaužiau šakelę. Ne dėl manęs vieno, bet dėl viso svieto.

Visoje Lietuvoje žinomas paprotys mušti margučius. Dzūkijoje buvo sakoma ,,einam mušynių“. Dažniausiai tai darydavo vyrai. Kiaušinio stiprumą mėgindavo kalendami jo smaigalį į dantis. Jei kiaušinis kietai atsimuša, vadinasi, kevalas kietas, jei minkštas, kalenant girdėti duslus garsas. Margučius mušdavę taip: kiaušinis suimamas į saują tarp nykščio ir smiliaus, .kad matytųsi smaigalys. Kitas su savo kiaušinio smaigaliu kerta į kiaušinį, esantį saujoje. Taikyti reikia į pat smaigalio centrą( tai stipriausia kiaušinio vieta). Jeigu kas pataiko į šoną, toks’ mušimas laikomas neteisingu. Teisingai sumušus priešininko kiaušinį, sumuštąjį sau pasiima tas, kurio kiaušinis liko sveikas.
Su velykiniais kiaušiniais susijęs ir lalavimo paprotys. Prof. P. Dundulienės manymu, šis paprotys senovėje turėjo gilią apeiginę prasmę. Lalaudavo dažniausiai jauni vyrai. Turėjo būti muzikantas, maišanešys, giesmininkai. Toks būrys kartais apeidavo keletą kaimų. Lalauti pradėdavo pirmosios Velykų dienos vakarą. Užėję į pirkią, lalauninkai linkėdavo sveikatos, sėkmės, gero derliaus, dažnai pradėdami tokiais žodžiais: ,,Dėduli, diedenėle, pagiedosim, namelius palinksminsim“ ir sugiedodavo giesmę ,,Sveiki sulaukę šventų Velykų“.
Antrą ir trečią Velykų dieną buvo paprotys laistytis vandeniu, kartais vaikinai merginas net įmesdavo į vandenį. Laistytis vandeniu reiškė pranašauti gerą javų derlių, nuplauti per žiemą susikaupusias blogybes, atsinaujinti.
Ketvirtoji Šv. Velykų diena buvo vadinama ledų diena. Tada stengtasi nekelti triukšmo, nedirbti triukšmingų darbų, „nejudinti“ žemės, siekiant išvengti šiltuoju sezonu krušos, perkūnijos. Melstasi, kad ledai neišmuštų pasėlių. Pagal šv. Velykų dienos orą spėdavo ir būsimų metų orus. Tikėta, kad jei tą dieną pučia pietys, bus karšta vasara, jei žiemys – šalta.
Savaitė po Šv. Velykų vadinta pravadų savaite. Pirmasis sekmadienis po šv. Velykų vadinamas Atvelykiu, arba Pravadais, kartais ir mažosiomis arba vaikų Velykomis, Velykėlėmis. Per Atvelykį buvo pabaigiami valgyti velykiniai valgiai, aplankomi tie artimieji, pas kuriuos nespėta apsilankyti per Šv. Velykas.
(Iš Lietuvių šventinis kalendorius; Lietuvių kalendorinės šventės)

Velykinės dainos:
SUPKIT MESKIT MANI JAUNŲ                                          KAI AŠ BUVAU MAŽUTELĖ
Supkit meskit                                                                             Kai aš buvau mažutelė,
Mani jaunų, (2)                                                                          Ucia lylia lylutėla,
Kad užvyscia                                                                               Supė mani motinelė,
Aukštų kalnų. (2)                                                                       Ucia lylia lylutėla.
Aukštų kalnų,                                                                             Kai užaugau merguželė,
Žalių girių, (2)                                                                            Ucia lylia lylutėla.
Žalių girių,                                                                                  Supė mani bernuželis,
Vųžuolynų. (2)                                                                           Ucia lylia lylutėla.
Vųžuolalia                                                                                   Už berželį aukščiau aukščiau,
Žali lapai. (2)                                                                              Ucia lylia lylutėla.
Žali lapai                                                                                     Už vėjelį graičiau graičiau,
Nubyrėjo, (2)                                                                              Ucia lylia lylutėla.
Per vupeliu                                                                                  Lingu palingu balti suoleliai: kalendorinės
Nutekėjo. (2)                                                                               dainos. Vilnius: LLTI, 2009. P. 212.
Vupelė teka, vupelė teka,
Laiškelį neša. (2)
Mano brolalis, mano brolalis
Vainelėn joja. (2)
Vainelėn joja, vainelėn joja,
Žirgelį balnoja. (2)
Lingu palingu balti suoleliai: kalendorinės dainos.
Vilnius: LLTI, 2009. P. 216.

Leave a Reply