Spalio 28 d. liaudyje vadinta tiesiog Simajudu, sujungus abiejų apaštalų vardus. Simonas ir Judas Tadas buvo Jėzaus apaštalai. Judas Tadas yra dangiškasis užtarėjas vadinamaisiais beviltiškais atvejais. Simonas, vadinamas uoliuoju, dėl to, kad norėjo išvyti iš Izraelio svetimšalius romiečius.
Šv. Simonas (I a.) evangelistų dar vadinamas kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos žydų sektos narius, kuriai Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis buvo vienas iš dvylikos pirmųjų Kristaus mokinių. Pagrindinis šio šventojo atributas – pjūklas arba lenktas kardas, kuriuo, kaip manoma, jį nužudę pagonių šventikai.
Šv. Judas (Tadas) laikomas šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judui Tadui priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80 m. Šv. Judas Tadas apie 70-uosius metus po Kristaus mirė kankinio mirtimi. Gerokai vėliau jo palaikai nugabenti į Šv. Petro Baziliką Romoje, kur iki šiol sulaukia didelės pagarbos. Pagrindiniai šio šventojo atributai – drobė su Jėzaus atvaizdu vadinama acheiropoietos (ne žmogaus rankų darbo) ir lazda, kuria jis buvo užmuštas. Taip pat dailėje naudojami atributai kirvis, alebarda, kampinis ir kryžius su ilgu kotu, reiškiantis, kad jis mirė dėl Kristaus (nepainiokime Judo Tado su išdaviku, neištikimuoju apaštalu Judu Iskarijotu, kuris už trisdešimt sidabrinių pardavė savo Mokytoją ir bičiulį).
********************
Senovėje tai būdavo didžiosios derliaus nuėmimo šventės dalis – linarūtės pabaiga, šiltojo metų laikotarpio palydos.
Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Šią šventę vadindavo Diedai, Dziedai, Dziady (Baltarusijoje), Paminėklai, Paminklėliai, Vėlių pamėkas, Vėlių paminklėliai (kai kur jie švęsti ne spalio 28, o 29 d.).
Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės. Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo. Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Neveltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“, ir „vėlių“ mėnesiais.
Tai tarsi savotiškos rudeninės „užgavėnės“, kurių atgarsiai, matyt, yra išlikę Vakarų kraštuose trimis dienomis vėliau (spalio 31 d.) švenčiamoje siautulingoje, su įvairiais burtais ir pranašavimais, pokštais bei gąsdinimais šventėje Halloween.
Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu.
*********************
Helovino šventės ir pavadinimo istorija
Helovinas pačia giliausia savo prasme yra šventė, atsiradusi keltų žemėse dar iki krikščionybės atėjimo. Pradžioje tai buvo kalendorinė žemdirbystės šventė, neturėjusi nieko bendra su mirusiųjų minėjimu. Senovinis Helovino pavadinimas neturėjo nieko bendra su mirusiaisiais ar juo labiau su šėtonu. Šventė buvo vadinama Samhain kas reiškė „vasaros pabaigą“. Taigi, tai buvo labiau kalendorinė nei dvasinė šventė, nors vėliau atsirado ir mirusiųjų pagerbimo prasmė, kuri ir tapo pagrindine šventės intencija.
Iš tiesų nėra žinoma, ar pagoniškais laikais ši šventė turėjo kokią nors ypatingą reikšmę, išskyrus kalendorinę. Panašu, kad mirusiųjų minėjimas šios šventės metu atsirado į keltų žemes atsikėlus katalikų vienuoliams. Iki tol tą dieną buvo švenčiami naujieji metai. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, o jos išvakarėse būdavo šėlstama, kaip ir bet kurios kitos tautos naujųjų metų šventime.
Pats Helovino pavadinimas yra krikščioniškos kilmės. Jis kyla nuo anglų kalbos All Hallows’ Eve arba All Saints’ Eve. Lietuviškai būtų Visų šventųjų išvakarės. Toks pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1556 metų ir turi visiškai krikščionišką kilmę. Tokiu pavadinimu to meto katalikai vadino dieną prieš Visų šventųjų minėjimą. Taigi, vertinant pavadinimą, jį turėtume suprasti kaip Visų šventųjų minėjimo vigiliją.
Nors Samhain šventės šaknys siekė gūdžią senovę, tačiau 800 metais Katalikų Bažnyčia šią šventę sukrikščionino. Taigi šventė ir toliau buvo švenčiama, tik su kitokiu pavadinimu ir kitokia prasme. Tą dieną pradėtos švęsti specialios mišios ir prisimenami visi mirusieji ir šventieji.
Nuo šventės sukrikščioninimo atsiranda pirmieji dabartinio Helovino bruožai. Tik XVI a. atsiranda tradicija prašyti saldainių, o persirengimo tradicija ir Džeko moliūgo tradicija atsirado tik XIX ir XX amžių sandūroje.
Daugiau apie Heloviną skaitykite:
https://www.bernardinai.lt/tas-baisusis-helovinas-svesti-ar-nesvesti-stai-kur-klausimas/
(pagal ktkc.lt; day.lt;
bernardinai.lt; lk.katalikai.lt;
xxiamzius.lt; vydija.lt)
