Naujienos

UGNIAGESIŲ GLOBĖJO ŠV. FLORIJONO DIENA

Šv. Florijonas laikomas su ugnimi susijusių profesijų (ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių) globėju. Ši diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių gegužės 4 d., pagal pravoslavų – gegužės 17 d.
Šv. Florijonas – IV a. pradžios romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę ir už tikėjimo išpažinimą nukankintas. Liaudyje jis laikomas saugotoju nuo gaisro ir stichinių nelaimių, nes, pasak legendos, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį namą ar net kaimą. Šv. Florijono kultas atgijo XIX–XX a. ieškant globos gaisrų, katastrofų bei epidemijų atvejais.
Siekiant priminti penkių liepsnose žuvusių ugniagesių pasiaukojimą (Australijoje, 1998 m. gruodžio 2 d.) pirmą kartą viso pasaulio ugniagesių bendruomenėse 1999 m. sausio 4 d. buvo pagerbtas žuvusių ugniagesių atminimas. Vėliau buvo nutarta suderinti šią atminimo dieną su Šv. Florijono diena.
Šv. Florijono diena Lietuvoje buvo minima iki II-ojo Pasaulinio karo. Atkūrus nepriklausomybę ši diena, gegužės 4-oji, vėl tapo ugniagesių profesine švente, o 2014 m. įrašyta į Atmintinų dienų įstatymą.
Lietuvoje tikima, kad nuo gaisrų saugo ir Šv. Agota. Nuo seno Šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose. Tikėta, kad šios duonos reikia padėti ant krosnies, tai „ugnis iš namų neišeis“, tai yra nekils gaisras. Dėl šios priežasties kai kur Lietuvoje Šv. Agotos dieną stengdavosi nekurti krosnies, o jei prisireikdavo užkurti, į ją įberdavo šventintos druskos. Dažniausiai Šv. Agotos duona metama į gaisrą, siekiant, kad ugnis užgestų arba bent jau nepersimestų į kitus pastatus. Šv. Agotos duona, apnešus ją tris kartus aplink gaisravietę, būdavo nunešama toliau nuo pastatų ir padedama, tikint, kad vėjas pūs į tą pusę. Dar ir šiandien Šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.
Paminklai su Šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o

(nuotr. iš lietuve.lt)

Šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose. Žemaičiai Florijoną vadina „Pliurijonu“. Tikėta, jog, kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su Šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią. Jis vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį arba kubilėlį su vandeniu, kairėje – ietį arba vėliavą. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir „lieja“ vandenį.
_________________________________________________
Šv. Florijonas (?-304), Romos kankinių sąraše – martyrologijoje minimas gegužės 4 dieną, buvo romėnų armijos karininkas. Jis gimė netoli Vienos kariškio šeimoje ir tarnavo romėnų legione. Imperatoriaus Deokleaciano (284-305) valdymo laikais Florijonas tapo viena iš krikščionių persekiojimo aukų. Dviejų upių (Enza ir Danubė) santakoje (Linekas, Austrija) buvo įkalinta ir nužudyta daug vietinių krikščionių. Sužinojęs Florijonas skubėjo jiems padėti, bet nebuvo pakankamai atsargus ir po kelių dienų buvo areštuotas. Kankinimais bandė jį priversti išsižadėti Kristaus, bet Florijonas nesutiko. Tada pririšo girnapusę jam prie kaklo ir nustūmė nuo tilto į Enzos upę, kur jis paskendo. Girnapusė saugoma Šv. Fl

(nuotr. iš bernardinai.lt)

orijono bažnyčios kriptoje, netoli Lineko, Austrijoje. Jo našlė Valerija slapčia palaidojo kūną savo ūkyje, toje vietoje dabar yra Šv. Florijono miestas. Virš jo kapo VI amžiuje buvo pastatytas Augustino vienuolynas. Florijono palaikai neilgai ten išliko, nes buvo išvežti į Romą. 1183 metais Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisusis (1177–1194) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus atiduoti Šv. Florijono palaikus kaip apsaugą nuo rusų. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą šventovę Krokuvoje ir Šv. Florijonas tapo Lenkijos globėju. Valdant Karoliui IV, keletas relikvijų perkelta į Šv. Vito katedrą Prahoje ir kitas Čekijos bažnyčias. Viduramžiais šios Šv. Florijono palaikų dalelės saugojo miestus nuo gaisrų, nes Florijonas, mirtinai nukankintas vandenyje, tapo ugniagesių globėju. Šv. Florijono atvaizdas atsirado miestų herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų, jo statulos – miestų ir kaimų aikštėse. Šv. Florijonas – lotynų k. florianus reiškia žydintis, švytintis.

 

(Ktkc.lt; lt.wikipdia.org;
xxiamzius.lt.lt; llbm.lt; vydija.lt)

Leave a Reply