Sekmadienį prieš Šv. Velykas krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, „širdžių jam atvėrimo“ šventę.
Daugelyje krikščioniškų kraštų ši diena vadinama Palmių švente / diena, remiantis pasakojimu, kad Kristui įžengiant į Jeruzalę po kojomis buvo klojamos palmių šakos.
Lietuvoje palmių šakas simboliškai atstoja vietinių augalų – žiemą vasarą žaliuojančių kadagių ar pavasarį išsprogusių beržų, karklų („kačiukų“) šakelės, vadinamos verbomis. Įvairiose Lietuvos vietose buvo naudojami ne tie patys medžiai: Žemaitijoje, Užnemunėje ir dalyje Vidurio Lietuvos šventai verbai naudojamas kadagys, Rytų Lietuvoje — žilvitis, kitose vietose varijuojama. Sodrus kadagio žaliavimas kėlė žmonėms mistišką pagarbą, simbolizavo nenutrūkstamą gyvybę. Raudonai žilvičio spalvai buvo priskiriama magiška savybė atbaidyti piktąsias jėgas, žavėjo jo vislumo, aktyvios vegetacijos savybės. Vėliau verbų puokštėje atsirado ąžuolo ir beržo šakelių — tai stiprybės ir pagarbos simboliai. 
Grįžę iš bažnyčios, žmonės pašventintomis verbų šakelėmis plakdavo vieni kitus, norėdami ateinančiais metais būti švarūs, sveiki, apsivalyti nuo įvairių blogybių. Kiekvienas stengėsi anksčiau atsikelti, suduoti verba dar gulinčiam. Anksčiausiai atsikėlęs ir išplakęs, galėjo tikėtis laimės, sveikatos. Suduodant verba buvo pusiau pasakojami, pusiau dainuojami tokie žodžiai:
„Ne aš plaku, Verba plaka. Po nedėlios ir Velykos. Ar duosi margutį?“;
„Ne aš mušu, rykštė muš, patol muš, pakol suluš. Už nedėlios didi diena, palinksmins kožną vieną. Būk toks pats, kaip buvęs, būk sveikas, kaip žuvis“;
„Ne aš mušu, verba muša, ne tau sopa verbai sopa, už nedėlios bus Veykos“;
„Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kolei suluš. Už savaitės viena diena, tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi Velykaitį?“.
Plakamasis turėdavo prižadėti duoti per Velykas margutį.
Parnešus verbas iš bažnyčios, kadagio šakelė būdavo sudžiovinama ir laikoma už balkio arba šventųjų paveikslų visus metus.
Užėjus audrai, žmonės jomis rūkydavo trobą. Spyglius sudėdavo į švarų maišelį, o per Jurgines berdavo į molį ar špižinį puodą su žarijomis. Tokį puodą tris kartus apnešdavo apie galvijus, ilgiau palaikydami prie galvos. Tai turėjo gyvulius saugoti nuo vilkų ir ligų.
Verbą kaldavo prie avilio, kad bitės geriau spiestų.
Verbomis iškaišyta troba turėjo būti apsaugoma nuo piktųjų dvasių.

(Lietuvių šventinis kalendorius, Lietuvių kalendorinės šventės)