Birželio 13–oji yra Šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmoje pusėje, Italijoje, diena.
Tai ir viena iš reikšmingesnių žemdirbiškojo kalendoriaus vasaros švenčių. Mūsų tradicijose priimta dar išvakarėse visus Antanus pasveikinti. Kaime – sutemose, nemačiomis ant varduvininko namų durų užkabinant vainiką.
Šią dieną nuo senovės kaimuose prasidėdavo šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo. Jei šią dieną pastebimas gandras pievoje varliaujantis, kita diena bus saulėta, giedra. Išlikę ir įvairių su tuo susijusių patarlių bei posakių. Štai, sakoma: Šv. Antanas sietuvę pakabino. Tai reiškia, kad baigėsi pavasariniai – sėjos darbai, ir nuo Šv. Antano prasideda šienapjūtė. Vadinasi, prasideda ir vasara. Keičiasi ciklas – iš pavasario virstame į vasarą. Šieno pjovimo talkose įvykdavo ir savotiška jaunuolių iniciacija į vyrus. Jei tave priima, pirmą kartą išeini su vyrais pjauti šieno, tai jau savotiškas pripažinimas – esi tinkamas būti vienu iš jų, o nebe šiaip berniokas, piemenukas.
Nuo šios dienos kaimuose tradiciškai prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus. Kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų.
Įdomūs ir labai saviti yra tradiciniai Antaninių papročiai. Šv. Antanas Paduvietis laikomas saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo. Kaimo žmonės tądien melsdavosi, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų. Aukštaitės moterys per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Manyta, kad tai toks reiškinys, kai kažkur toli žaibuoja, bet griaustinio nesigirdi ir augalus nuo to tariamai nusėjančios rudos dėmelės. Linų pluoštas tada nebus stiprus. Dar keistesnis yra draudimas tądien eiti į medžioklę, mat tikėta, kad iššauta kulka sugrįžtanti atgalios ir galinti susprogdinti šautuvo vamzdį, o kartu sužeisti ir patį medžiotoją. Ar tai nebus kokios prosenoviškos mitinės būtybės, globojusios miško žvėris, šventės aidai?
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šienapjūtės šventė sutapatinta su Antano varduvėmis. Šv. Antanas Paduvietis (1190-1232) gimė Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Būdamas 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, vėliau perėjo į pranciškonus. Vėliau keliaudamas po šalis garsino Evangeliją. Antanas mirė būdamas 35 metų, 1231 m. birželio 13 d. Po metų popiežius Grigalius II paskelbė jį šventuoju. 1263 metais Padvoje buvo pastatyta bažnyčia ir pavadinta šv. Antano vardu. Ten saugomas jo karstas.
Šv. Antanas vadinamas miesto, moterų, sužadėtinių globėju, jo pagalbos šaukiamasi ką nors pametus. Šv. Antanas lietuvių mene dažniausiai vaizduojamas su rudu pranciškonų abitu, rankose laikantis kūdikėlį Jėzų. Toks vaizdavimas atsirado iš legendos, kad Šv. Antanui meldžiantis savo kambaryje, jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.
(pagal day.lt; m.diena.lt;
limis.lt; sekunde.lt;
kretingosmuziejus.lt)