Joninės, atėjusios iš tolimųjų pagonybės amžių, yra viena didžiausių kalendorinių švenčių. P. Dundulienė mano, kad ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo pradėjus verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Tai šviesiausia žmogaus, saulės, žemės, vandens, augalų žydėjimo šventė. P
Daugelis painiojasi jos pavadinime, kaip reikia vadinti – Joninėmis ar Rasomis ? Iš tiesų, tikrojo šio šventės pavadinimo iki mūsų dienų neišliko. Krikščionybės laikais šventė buvo vadinama Kupolių vardu, kuris atėjo iš rytų slavų žodžio „kupala“. Rasomis (reikia vartoti daugiskaita) ją pavadino lietuvių istorikas T.Narbutas XIX a., ir šis vardas galbūt susijęs su romėnišku pavadinimu „rožių diena“. Krikščionybės laikais šventė buvo sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Tad krikščionys ją vadina Joninėmis, o prijaučiantys pagoniškajai pasaulėžiūrai – Rasomis. Istorijos eigoje ši šventė dar buvo vadinama Saulėmis, Krešėmis ir kt. vardais. Rasos šventė simbolizuoja gyvenimą, o Joninės – tai tik varduvės.
Senosios Rasų apeigos išlikę iki šių dienų, jų esmė susijusi su augmenijos klestėjimu, vandeniu ir ugnimi.
Rasos šventė prasideda sakraliniu rankų, veido plovimu, žolynų puokštės rinkimu ir vainikų pynimu.
Papročiai, susiję augmenija – tai vainikų pynimas, paparčio žiedo kaip išminties simbolio ieškojimas bei kupoliavimas.
Kupoliavimas – tai žolynų rinkimas, kuris turi magiškos galios.
Ugnies simboliai – laužų kūrenimas ir šokinėjimas per juos, tai apsivalymas ugnimi.
Vanduo taip pat labai svarbus, tad einama praustis, maudytis, plukdomi vainikai, voliodavosi rasoje.
Senovėje per Rasų šventę buvo aukojamas aukos, buriami įvairūs burtai, renkamos vaistažolės, pinami vainikai, šokama ir linksminamasi iki paryčių. Prieš patekant Saulei, visi užkopdavo į aukštesnę kalvą ir pasitikdavo ją dainomis.
(pagal medeinos.lt; snaujienos.lt;
dainusvente.lnkc.lt/knygos;
slideserve.com; etaplius)