Per Kazimierą vandens žvirbliui atsigerti, o per Juozapą – jaučiui.
Ant Kazimiero vieversėlis, ant Juozapo pempė.
Po švento Kazimiero kreiva vėžė.
Šventas Kazimieras kelią sugadina.
Karalaitis Kazimieras (1458-1484) kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės. Pasakojama, kad jis gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau susirgo džiova ir jaunas mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais, jis tapo maldininkų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Buvo surengta iškilminga procesija iš šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį.
Kovo pradžioje – kovo 4 d. švenčiama Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. Liaudiškoje tradicijoje ši diena dažniausiai vadinama tiesiog Kazimierinėmis. Švenčiamos Kazio, Kazimiero vardinės.
Liaudiškoje tradicijoje Šv. Kazimiero diena sieta su vieversėliu: esą būtent tą dieną jis pirmąkart užgieda, skelbdamas pavasarį: „Čir vir vir pavasaris“, taip pat su kovais, pempėmis: „Ant švento Kazimiero jau pempė parlek“. Sakyta, kad apie Kazimierines pradeda tirpti sniegas. Kai kuriose Lietuvos vietovėse pirmą kartą tais metais iš tvarto trumpam būdavo paleidžiami gyvuliai palakstyti – esą bus sveikesni ir geriau augs.
Pirmąjį kovo savaitgalį Vilniuje tradiciškai vykdavo vadinamoji Kaziuko mugė. Kaziuko mugių pradžia siejama su 1604 m. gegužės 10 d. Vilniuje vykusia procesija karalaičiui Kazimierui pagerbti. Puošni, teatralizuota procesija ėjo per visą miestą, nuo Katedros aikštės iki Šv. Stepono bažnyčios (tuomet buvusios užmiestyje), o joje buvo aukojamos Šv. Mišios. Iškilmingoje procesijoje dalyvavo amatininkai, naktinės sargybos kariai, dvasininkija, vienuolijų broliai ir jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai, religinių brolijų nariai, didikai, studentai ir kiti Vilniaus gyventojai bei maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų. Iškilmių dieną vyko ir šventinis turgus.
Ilgainiui kasmetinės Šv. Kazimiero paminėjimo iškilmės pradėjo vykti jo mirties dieną – kovo 4-ąją. Vis svarbesnį vaidmenį jose pradėjo atlikti prekyba. Nuo XIX amžiaus pradžios pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje šią dieną rengti svarbiausią metų turgų, trunkantį tris dienas. Turgus sulaukė didžiulio tiek pirkėjų, tiek pardavėjų dėmesio. Jame prekiavo ne tik lietuviai, bet ir pirkliai, prekybininkai iš kitų šalių. Amžininkų teigimu, turkai pardavinėdavo skaras, rusai – stiklą ir gelumbę, žydai – saldumynus.
(Lietuvių šventinis kalendorius)