Mitologijos tyrinėtojai mano, kad rugpjūčio 10-oji senų senovėje buvusi paskutinė iš devynių šiltojo pusmečio dienų, skirtų dievaičiui Perkūnui pagerbti. Pastebimai silpsta dievaičio galios, o jo priešininkas Velinas vis stiprėja. Jis pamažu naikina žaliąją augmeniją, nugelsvina medžių lapus, pribarsto jų ant miško paklotės. Netrukus bandys šalnomis „užrakinti“ žemę. Velino kova su Perkūnu suka gamtos ratą. Taip mitologiškai sezonų kaitą gamtoje suvokdavo senieji mūsų krašto gyventojai. O jų religinės apeigos, atitinkančios virsmus gamtoje, vėlesniais laikais virto tradiciniais papročiais.
Užnemunėje Lauryną vadina Raulynu, Raulu. Tame krašte tądien bažnyčioje šventindavo medų. Mat baigiasi didysis medunešis, bitininkai nuima avilių magazinus, išsuka vasaros derlių. O tas pašventintas medus – tai vaistas, suskaudus gerklei, plaučiais susirgus. Dzūkai jį vadina Raulyno medumi.
Lietuvai apsikrikštijus, pagoniška baltų šventė, kai garbinamas vyriausiasis Lietuvos dievas Perkūnas, sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas, vargšų globėjas, buvo vienas iš septynių Romos diakonų. Kaip ir daugelį kitų šventųjų, jį persekiojo ir galiausiai mirtinai nukankino dėlto, kad skleidė krikščionybės idėjas. Pagal žiaurius to meto papročius šv. Laurynas buvo sudegintas gyvas ant grotų virš žarijų. Sakoma, kad šv. Laurynas kiekvieną penktadienį nusileidžia į skaistyklą iš dangaus ir paima vieną sielą.
Tikima, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisrų.
Kasmetinis meteorų lietus rugpjūčio mėnesį vadinamas „Lauryno ašaromis“, kurį giedriomis rugpjūčio vidurio naktimis stebime kaip „krintančias žvaigždes.
*******************************
Negi šiais metais daugiau nebebus perkūnijos? Jei tikėti senolių išmintimi – daugiau jokių žaibų ir griaustinių, vien pamažu vėstantis oras, rudenėjanti gamta ir ilgėjančios naktys…
Po šv. Lauryno diena darosi vis trumpesnė, o skubių darbų kaime mažėja. Tad žemaičiuose sakoma: „Pakaičius tuokart liuob gulėti lig Lauryno“. Suprask, popiečio poilsis darbininkams nebepriklauso. Kita patarlė tą metą dar labiau sureikšmina: „Dieną švento Lauryno vaikai apstoja lazdyną“. Gal riešutų branduoliai ir nėra pakankamai sukietėję, bet jau gerai gvildosi ir yra „apsamanoję“ – apsitraukę plaušiniu apvalkalu. Dabar riešutavimas – tik pramoga, proga pabūti miške. O senovėje riešutai buvo karių maistas: ir sotūs, ir patogūs įsidėti į žygį. Gal todėl kitados būta net mitinės riešutų globėjos, dievaitės Lazdonos.
Riešutaujant nedažna rasti kevalais suaugusius du riešutus. Tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas; vadindavo tokį keimeriu. Sakydavo: „Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi“, „Kas kišenėj nešiojas keimarinį riešutą, tam niekuomet neatsitiks pragaištis“. S. Daukantas rašo, kad keimerį suvalgydavo perpus jaunikis ir jaunoji per vestuves. Todėl ir tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo toks jaunimo vakaronių žaidimas, vadinamas „krimsti keimerį“. Tačiau riešutauti tikrai dar ne laikas; tik vaikai tikrina riešutų brandumą nekantraudami.
Kaimo žmonės tikėdavo, kad per šv. Lauryną nevalia vežti šieno, nes galima užrūstinti Perkūną. Taip pat jie manydavo: jei šią dieną nelyja, tai rudenį kils daug gaisrų.
(pagal kalendorines šventes;
priekavos.lt; lrt.lt;
lt.wikipedia.org)