Rugpjūčio 15-ąją katalikiškas pasaulis mini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną. Daugelyje Lietuvos bažnyčių buvo rengiami atlaidai. Ypač išsiskyrė atlaidai Pivašiūnų (Alytaus r.) bažnyčioje: ten dar XVII amžiuje stebuklais pradėjo garsėti Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1988 metais paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais ir jam suteiktas “Marijos Nuliūdusiųjų paguodos” titulas.
Nors Žolinė yra krikščioniška šventė, tačiau tyrinėtojai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, jos papročiuose aptinka daug vietinių žemdirbiškų papročių, kurie pasireiškia įvairomis liaudiško pamaldumo formomis. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės struktūroje nemažai apeigų ir papročių, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra, šventintais žolynais, javais, tikintis pagerinti būsimą derlių, nulemti skalsą, sveikatą.
Lietuvių liaudiškoje tradicijoje rugpjūčio 15-oji buvo ir tebėra vadinama tiesiog Žoline. Ši šventė yra tarsi simbolinis slenkstis tarp vasaros ir rudens. Nuo Žolinės buvo leidžiama valgyti naujo derliaus vaisius, iš naujo derliaus grūdų kepama duona, ja vaišinami elgetos. Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių Žolinė sutampa su javų derliaus nuėmimu, todėl į bažnyčią šventinti buvo nešami grūdai, varpos, javų vainikai ar visas javų pėdas.
Būdingiausias šios dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti puokštelę įvairių žolynų, vaistažolių, darželio gėlių, javų varpų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių, taip simboliškai dėkojant už metų derlių. Sudžiovintą Žolinių puokštę laikydavo užkištą už šventųjų paveikslų ir naudodavo įvairioms maginėms praktikoms. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, ligoniai gerdavo šių žolynų arbatą. Per Žolines šventinti žolynai dažnai buvo naudoti laidotuvių metu – jie galėjo būti metami į kapo duobę, dedami į karstą, jais iškemšama mirusiajam skirta pagalvėlė. Kartais įkapėms pasiruošdavo specialią puokštelę arba augalus specialiai sudžiovindavo, pavyzdžiui, šventintas žydintis barkūnas buvo džiovinamas tarp maldaknygės lapų.
Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Į ją buvo dedami kietis, diemedis, vaistingieji augalai, avižų stiebelių, jurginų žiedų. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai velnias įduos savo uodegą į rankas.
Katalikiškoje tradicijoje žolynai ir gėlės yra Švč. Mergelės Marijos gerbimo atributai. Žolynų šventinimo paprotys kildinamas iš tikėjimo, kad Švč. Mergelė Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Anot legendos, apaštalai susirinkę prie Marijos kapo nerado kūno, o tik pilną kapą gėlių.
Per Žolinę būtina susitikti ir su artimaisiais. Liaudies išmintis sako: kas per Žolinę nesueina krūvon, tie bus biedni.
Neatsiejama Žolinės šventės dalis – lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai.
*********************************
Romėnai šią dieną garbina deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis.
**********************************
Ir štai toks sutapimas: rugpjūčio 15 d. yra gimę du žymūs lietuviškų kalendorių rašytojai: 1810 m. – pirmųjų, leidžiamų nuo 1847-ųjų sudarytojas Laurynas Ivinskis; 1852 m. – Kristupas Jurkšaitis, rašęs Mažojoje Lietuvoje leidžiamoms „kalendroms“. Abu dar ir tautosakininkai, kalbininkai, vertėjai; apskritai lietuviškosios spaudos šviesuliai. Rodę tautai kelią per gimtąją kalbą ir etnokultūrą į valstybės nepriklausomybę.
(pagal kalendorines šventes;
llbm.lt; yrasalis.lt; ktkc.lt; lrt.lt;
welovelithuania.com)