Šią dieną mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kaimuose žmonės visą vasarą gyvendavo be dirbtinės šviesos, keldamiesi saulei patekant ir eidami miegoti saulei nusileidus. Jei naktinėdavo, tai tik tamsoje ar lauke prie laužų. Po rugpjūčio 16-os dienos į trobas vėl sugrįždavo dirbtinis apšvietimas – deglas ar balana, vėliau žibalinė lempa.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, pjūties pabaigos šventė sutapatinta su Roko varduvėmis.
Šv. Rokas paprastai vaizduojamas su maldininko lazda, apsiaustu ir skrybėle, taip pat su maldininką simbolizuojančia kriaukle. Iš kitų šventųjų maldininkų išsiskiria tuo, kad rodo žaizdotą koją, šalia turi legendinį Gotardo šunį su duonos rieke dantyse. Tokį įrandame ne viename paveiksle, dievdirbių išdrožtose skulptūrose.
Apie Roko gyvenimą žinoma tik iš legendų. Pasak jų, Rokas gimė Prancūzijoje, Monpellier miesto gubernatoriaus šeimoje. Jau gimstantis Rokas buvo pažymėtas raudonu kryžiaus ženklu ant krūtinės. Mirus tėvams, savo turtus Rokas išdalijo vargšams, o pats tapo piligrimu ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru, cholera ir odos ligomis. Pasakojama apie jo stebuklingą galią gydyti žmones, minimi stebuklingi išgydymai Cesenoje, Rimini, Novaroje, Romoje, Mantujoje, Modenoje ir Parmoje. Piacenzoje Rokas užsikrėtė maru ir pasislėpė apleistoje miško lūšnelėje, kur tikėjosi numirti. Legenda pasakoja, kad dvarininko Gotardo šuo mirštančiam iš bado Rokui atnešė duonos ir Rokas pasveiko. Išsigydęs grįžo į gimtinę, tardomas atsisakė atskleisti savo vardą, buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, čia ir mirė. Kūnas atpažintas tik iš kryžiaus ženklo ant krūtinės. Prieš mirtį šventasis aprašė savo gyvenimą. Radus rankraštį, Rokas buvo išteisintas ir palaidotas su pagarba.
Šv. Roko kultas labiausiai paplito XV a. pradžioje, ypač buvo populiarus siaučiant maro epidemijoms. 1485 m. venecijiečiai išvogė šventojo palaikus, parsivežė į savo miestą ir dedikavo jam bažnyčią, kurią išpuošė dideliu paveikslų, vaizduojančių šv. Roko gyvenimo įvykius, ciklu. Venecijoje buvo įkurta ligonius globojanti šv. Roko brolija. Tokios brolijos vėliau įsikūrė visoje Europoje ir Lietuvoje.
************************
Su kokiais istoriniais įvykiais susijusi šv. Roko legenda ir kodėl jo kultas išplito Lietuvoje? Šventojo kultą Lietuvoje išplatino vienuoliai rokitai, savo pašaukimu laikę pagalbą maro, bado ir karo nelaimių ištiktiems žmonėms. Jie slaugydavo sergančius, pamaitindavo badaujančius, laidodavo mirusius. Rokitų vienuolijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrė XVIII a. pradžioje. O juk tą šimtmetį galima laikyti vienu niūriausių krašto istorijoje – Lietuvą alino karai, epidemijos, bajorų egoizmas ir tarpusavio rietenos. Net prabudęs suvokimas, kad Respublika yra atsidūrusi ant žlugimo slenksčio bei desperatiškos patriotų pastangos išgelbėti šalį nuo katastrofos jau buvo pavėlavusios, nebegalinčios pakeisti padėties. Beliko kliautis Apvaizdos lemtimi…
Pirmąją šv. Roko broliją Vilniuje 1705 m. įsteigė joniškietis Jonas Jarulavičius. Kiek vėliau rokitai įsikūrė Kražiuose, Varniuose, Kaune. Ypač pasiaukojamai gailestingieji rokitai darbavosi per didįjį 1710 m. marą, kai Lietuva neteko net trečdalio gyventojų.
XIX a. rokitai pagrindinį dėmesį skyrė psichikos negalią turinčių ligonių priežiūrai. Po patriotinių krašto sukilimų rusų valdžia ėmėsi nuoseklaus visų katalikiškų vienuolijų veiklos slopinimo ir jų uždarinėjimo. Ilgiausiai rokitai išsilaikė Kęstaičiuose, kaime tarp Telšių ir Alsėdžių, kur bajoras Jonas Rimgaila buvo dovanojęs jiems žemės nedideliam vienuolynui ir prieglaudai išlaikyti. Tačiau 1886-ųjų metų vasarą rusų valdžia nusprendė uždaryti šiuos gailestingumo namus, o katalikų bažnyčią paversti cerkve. Ginti Kęstaičių šventovės suplūdo daugybė kaimo žmonių. Tai buvo pirmas lietuvių masinis pasipriešinimas valdžios kėslams pravoslavinti kraštą. Parapija gynėsi maldomis ir giesmėmis… Tik pasitelkus kazokų pulką, grubia jėga (pliekiant rimbais ir mindant žirgais žmones) pavyko atimti šventovę. Šis pilietinės drąsos aktas turėjo didelės įtakos vėlesnei lietuvių tautinei ir religinei rezistencijai, formavusiai ir lietuvišką savimonę.
******************************************
Gruzdžiai – sena istorinė gyvenvietė, tačiau savo istorinio herbo niekada neturėjo. Tik 1999 m. rugsėjo 24 d. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dekretu Nr. 592 patvirtino Gruzdžių herbą. Prezidentui įteisinus herbą, Lietuvos heraldikos komisija patvirtino miestelio vėliavos (standarto) projektą.
Ieškant simbolikos naujajam Gruzdžių herbui, pastebėta, kad ši vietovė iš seno garsėja šv. Roko atlaidais rugpjūčio viduryje. Miestelio bažnyčioje saugomas vertingas XVIII a. 2-osios pusės šventojo paveikslas. Prie šv. Roko kulto paplitimo Gruzdžiuose bei jų apylinkėse prisidėjo ir vietos medžio drožėjas dievdirbys Aloyzas Gendvila (1845 – 1919), žmonių pramintas Rokdirbiu – jo mėgstamiausia kūrybos tema buvo šv. Rokas.
(pagal kalendorines šventes;
llt.lt; day.lt; llbm.lt; lrt.lt;
piligrimai.lt; vle.lt; lietuvai.lt)