Naujienos

JURGINĖS, ŠV. JURGIO DIENA

Balandžio 23-oji liaudies kalendoriuje buvo laikoma gyvulininkystės, pirmosios ganiavos ir kai kurių žemės ūkio darbų pradžios švente – Jurginėmis.
Katalikų bažnyčia šią šventę tapatina su Šv. Jurgio, gyvulių globėjo, diena. Jis dėl tikėjimo nužudytas kankinys, krikščionybės skelbėjas, nekaltųjų gynėjas. Šv. Jurgis laikomas kovotoju prieš blogį, gyvulių, ypač arklių, globėju. Kai kuriose Lietuvos parapijose populiarūs Šv. Jurgio atlaidai (pvz., Vilniuje, Kėdainiuose), su jais susijusios mugės.
Įvairiose Lietuvos vietovėse etnografai yra užfiksavę daug vietos ūkinių papročių, susijusių su Jurginėmis. Daug kur buvo tikima, kad tą dieną pirmą kartą per metus reikia išginti gyvulius į ganyklą nors trumpam paganyti, nes Šv. Jurgis tarsi „atrakina“ žemę, pradeda šiltąjį metų sezoną. Pirmąjį kartą išgenant gyvulius į ganyklą būdavo imamasi tam tikrų maginių priemonių – gyvuliai būdavo aprūkomi verba, po tvarto slenksčiu buvo dedamas raktas ir du kiaušiniai (raktas, kad vagys gyvulių neišvoktų ir vilkui dantis užrakintų, o kiaušiniai, kad gyvuliai būtų vislesni). Buvo tikima, kad per Jurgines negalima arti, akėti, dirbti su arkliais, gyvuliai tą dieną būdavo geriau šeriami.
Daug dėmesio sulaukdavo ir gyvulių prižiūrėtojas – piemuo. Jis būdavo geriau maitinamas, tikint, kad ir gyvuliai bus sotesni. Vakare pareinantį piemenį šeimininkai pasitikdavo su varške, varškės sūriu, neretai apliedavo vandeniu, kad karvės būtų pieningos, netrūktų sviesto ir varškės. Pirmą kartą griaustinį išgirdęs piemuo verčiasi kūliu per galvą, kad jo nenutrenktų ir žolė gerai želtų.
Kiaušiniams Jurginėse priskiriama magiška galia, – tai gausumo, turtingumo, vaisingumo simbolis. Lazdijų rajone uždegdavo grabnyčią, padėdavo po tvarto slenksčiu kiaušinį, išvarydavo gyvulius į kiemą, apeidavo aplink juos trissyk su degančia žvake, kurią vėliau užpūsdavo. Tada paimdavo padėtą po slenksčiu kiaušinį, paženklindavo jį anglimi ir pasidėdavo. Tas kiaušinis po kiek laiko atitekdavo elgetoms. Su dažytais kiaušiniais, vadinamais jurgučiais, jurginukais, arba velykinių margučių lukštais apeidavo laukus ir juos užkasdavo ant ežios, Šv. Jurgio prašydami gero derliaus.
Jurginių dieną buvo kepama apeiginė duona, siekiant simboliškai užtikrinti derlingumą. Jurginių rytą buvo paprotys vieną ar du duonos kepaliukus, kuriuose įkepta po penkis kiaušinius, apnešti aplink

(nuotr. 15min)

lauką tris, o kartais ir dvylika kartų. Po to vienas kepaliukas buvo užkasamas į žemę, prašant gero derliaus; saugant gyvulius nuo žvėrių ir ligų. Likusį kepaliuką sulaužydavo į tiek dalių, kiek yra šeimoje narių, ir suvalgydavo. Buvo tikima, kad tokiu būdu per duoną žemdirbys sueina į kontaktą su žeme. Duoną prieš Jurgines kepdavo ir gyvuliams. Dažniausiai kepdavo mažais kepaliukais ir tokį skaičių, kiek ūkyje yra gyvulių. Kai kur iš apeiginės duonos tešlos likučių kepdavo bandelę šuniui.
Šv. Jurgio dieną žmonės aukodavo maisto produktus bažnyčiose, dalydavo juos elgetoms. Pagrindinė tos dienos maisto auka būdavo kiaušiniai, sviestas, sūris.
Be abejo, su vardinėmis būdavo sveikinami visi Jurgiai. Dzūkijoje Jurginių išvakarėse vaikinai eidavo po namus sveikindami ir linkėdami visokios gerovės ir už tai prašydami margučių (per Jurginės dažydavo kiaušinius), šokdavo, dainuodavo. Jurgiai tą dieną puošdavosi kepures varpomis.
Šiuo metu beveik visai išnykus tradicinei kaimo gyvensenai, sunyko ir su Jurginėmis susijusios liaudiškos tradicijos. Šiandien Jurginės praktiškai nebe pažymimos.
Ypač archajiškas paprotys Kaišiadorių apylinkėse gyvavo dar XX amžiaus pradžioje – Jurginių dieną seniausias kaimo vyriškis užlipdavo ant kalnelio ir visiems garsiai pranešdavo, kad pavasaris jau atėjo.

(Iš Lietuvių šventinis kalendorius;
Lietuvių kalendorinės šventės;
Kaišiadorių muziejus)