Devintinės – dar viena svarbi pagal Šv. Velykų datą kilnojama krikščioniška šventė, skirta Švenčiausiojo Sakramento – Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo garbei. Šią dieną 1263 metais įvyko plačiai pagarsėjęs Bolsenos stebuklas, kai apeigų metu iš ostijos pradėjo lašėti Kristaus kraujas. Nuo tos dienos bažnyčiose laikomos Šv. Mišios, eina iškilminga procesija.
Liaudiškas šios šventės pavadinimas – Devintinės, Žemaitijoje – Vainikai, siejasi su tuo, kad ji švenčiama devintą savaitę po Šv. Velykų ketvirtadienį. Lietuvoje ir kai kuriose šalyse šventė keliama į devintąjį sekmadienį po Šv. Velykų. Devintinės trunka aštuonias dienas.
Devintinės, tarpukariu 1925 m. priimtame Švenčių ir poilsio įstatyme reglamentuotos kaip šventinė nedarbo diena, sovietiniais metais šį statusą prarado ir vėliau nebeatgavo. Bažnyčiose Devintinių dieną vyksta atlaidai – religinės šventės dalis, skirta pagarbinti Švč. Sakramentui. Būtinas šventės elementas – iškilminga procesija su nešamu Švč. Sakramentu.
Tarpukariu kartu su tikinčiaisiais Devintinių procesijose dalyvaudavo ir Lietuvos valstybės vadovai, kariuomenės karininkai, įvairių organizacijų atstovai. Devintinių procesijos buvo populiarios Vilniuje. Jų metu gatvės ir namai būdavo papuošiami žalumynais, gėlėmis, kaspinais. Neatskiriama procesijų dalis – gatvėmis keliaujantys gyvieji paveikslai, inscenizuojantys krikščionybei svarbius įvykius. Ši tradicija ilgainiui nunyko, o XX amžiaus pradžioje tokias procesijas Vilniuje bandyta vėl gaivinti. Švč. Sakramentui pagerbti skirtos procesijos buvo labai mėgstamos ir senajame Lietuvos kaime. Lietuvos bažnytkaimiuose ir miesteliuose į paskutiniąją Devintinių procesiją visada suplaukdavo minios žmonių.
Daugelis Devintinių tradicinių papročių panašūs į Sekminių. Kaip ir per pastarąsias, per Devintines kai kuriose Lietuvos vietose buvo paplitusi tradicija apkaišyti sodybos vartus, namus berželiais, kitais žalumynais, iš augalų nupinti bromus (vartus). Taip pat kai kuriose Lietuvos vietose piemenys vainikuodavo melžiamas karves lapų vainikais, o už tai šeimininkės jiems atsidėkodavo sūriu, kiaušiniais, sviestu. Į atlaidus buvo nešamasi žolių vainikų, nupintų iš įvairių rūšių žolelių, dažniausiai vaistažolių, tikint, kad pašventintos jos įgauna ypatingos gydomosios galios nuo įvairių ligų ir apsaugo nuo perkūno. Liaudiškuose Devintinių papročiuose vyrauja skaičius 9 – pindavo 9 vainikus, kepdavo 9 pyragėlius. Iki Devintinių baigiama sėja – vėliau pasėjus derlius bus menkas. O nesuspėjusiam galima priminti posakį „Še tau, boba, ir Devintinės!”. Taip sakydavo kam nors nepasisekus.
(pagal kalendorinės šventės;
ktkc.lt; vle.lt; llbm.lt;
kaisiadoriumuziejus.lt;
bernardinai.lt)